XVII laidos išleistuvės: abiturientės Agilės kalba ir renginio akimirkos

Abiturientės Agilės kalba, pasakyta iškilmingame atsisveikinimo su gimnazija vakare:

Esu Agilė ir šiandien baigiu mokyklą, kurioje mokiausi 12 metų. Kai buvau vaikas, be galo norėjau į mokyklą, jau trejų metų išprašiau tėčio, kad man nupirktų tokio dydžio sąsiuvinių paketą. Tuomet mane buvo apsėdęs naivus optimizmas. Mano įsivaizdavimas apie mokslus buvo panašus į aštuntoko, kuris padaręs 10 atsispaudimų jau tikrina kiek padidėjo jo bicepsas. Bet, jei aš tada būčiau žinojusi kiek bus bemiegių naktų, kiek kartų teks sakyti draugams: ,,ne, visgi nepavyks susitikti, turiu rytoj pateikti metinį projektinį darbą, kurio parašiau tik įvadą”, turbūt būčiau nenorėjusi eiti į mokyklą. Ir visgi, aš baigiau mokyklą ir dabar atrodo jog tai nutiko taip greitai, labai lengvai ir sunkiai tuo pačiu metu. Rodos, lyg kiekvieną sykį, kai reikėdavo šiek tiek stipriau pasistengti ar užgesdavo naivusis optimizmas užplūsdavo atsakomybės jausmas, kuris paskatindavo įveikti sunkumus. Esu tikra, kad šis jausmas yra kažkas daugiau nei tik mano sportinis interesas, manau, jį sužadino mūsų gimnazijos kasdienės situacijos, kurių metu pamiršdavau padėkoti, ar nedėkodavau, dėl to, kad paskatinti mokinį įveikti sunkumus būdavo įprasta, bet šios smulkmenos yra mūsų mokyklos darbo kultūros pagrindas, kurios vertos padėkos šiandien, nes dėl jų aš ir mano bendraklasiai šiandien taria:

• Mieli mokytojai, dėkoju, kad padarėte kur kas daugiau nei prašoma.
• Visų pirma, noriu padėkoti už mokytojų ypatingą gebėjimą atskirti svajojančias, klausančias ir nesuprantančias akis.
• Ačiū už suteiktas galimybes domėtis: naudotis laboratorija po pamokų laiko, dėkoju lietuvių kalbos mokytojai Dainorai už pasitikėjimą skolinant mums knygas iš savo asmeninės bibliotekos.
• Dėkui už dviejų žodžių asmeninius komentarus, dalijant mūsų kontrolinių darbų sąsiuvinius.
• Bei pašmaikštavimus apie atsiskaitymuose padarytas žioplas klaidas, tais juokeliais mokytojai atskleisdavo, kad mes galime geriau, nors kartais, pažiūrėjus į pažymį patys tuo netikėdavome.
• Ačiū už neformalumą: fizikos mokytojos skatinimą pasportuoti per nuotolines pamokas, mokytojų Haroldo ir Roko nuoširdžius klausimus kaip mums sekasi per karantiną, kai išties trūko žmogiškojo ryšio.
• Taip pat auklėtojos Daivos pasiteiravimus, kaip mes jaučiamės mokykloje bei kaip mus veikia dabartinis darbo krūvis.
• Ačiū už neišsenkančią kantrybę, ieškant mums tinkamiausio ir efektyviausio mokymo būdo.
• Dėkoju ir už įgarsintą direktorės bei mokytojų įsitikinimą, kad mūsų klasė tikrai puikiai išlaikys visus egzaminus. Jis streso akimirkomis buvo neįkainojamos vertės.
• Ačiū už charizmą, ypatingai mokytojai Rimai, kuri ne vieną paskatino nekantriai laukti rusų kalbos pamokų.
• Dėkoju lietuvių mokytojai bei auklėtojai Jovitai už pastraipas, parašytas po kiekvienu mūsų rašiniu, kurios ne tik skatino tobulėti, bet ir atskleidė, kad jūs žvelgiate į kiekvieną iš mūsų individualiai, randate rašinių turinyje ne tik literatūrinius argumentus bei gramatikos klaidas, bet ir mūsų asmenybes.
• Prisimenu ir noriu padėkoti etikos ir dailės mokytojoms už pasidalintas savo gyvenimo ir karjeros kelio istorijomis, kurios įkvėpė laukti, o ne bijoti ateities.
• Ačiū už nuoširdų ir artimą ryšį, kuris kartais sukeldavo gėdos jausmą. Būtent dėl to, kad šiandien man vis dar šiek tiek gėda pažiūrėti mokytojui Haroldui į akis, aš pasižadu niekada neorganizuoti klasės masinio bėgimo iš pamokų.
• Būtent tokiose kasdienybės grožio detalėse slypi priežastys, dėl kurių Kajui taip patiko chemija, Gediminas susižavėjo menu, Daumantas domisi ekonomika, o aš laukdavau etikos pamokų.
• Didelis ačiū už mokytojo Haroldo išmokytą tiesą, kad mokytis ir būti „gerais vaikais“ šiuo metu yra dvi pagrindinės mūsų gyvenimo pareigos.

Dėkoju šeimoms ir artimiesiems už palaikymą nuolatinį davimą, nelaukiant atlygio, kitaip tariant, meilę. Iš tiesų, man atrodo, kad tėvai be galo daug paaukoja, ačiū už nesavanaudiškumą, be jūsų mes nebūtume tokie stiprūs, kokie esame šiandien.

Taip pat ačiū bendraklasiams už jaukią atmosferą klasėje, labai vertinu, mūsų vienybės akimirkas, laikymąsi kartu, pastangas padėti, o kartais pridengti draugą, nepadariusį namų darbų.

Tūkstančiai tokių akimirkų  sudaro mano 12 metų mokykloje. Šiandien, tai yra daugiau nei prisiminimai, kurių vertę padidina tikimybė, kad papasakosiu juos vaikams ir tai paskatins juos nekartoti mano klaidų. O rytoj tai bus tikrai daugiau nei XVII-osios laidos nuotrauka ant mokyklos sienos, kitais mokslo metais tai bus daugiau nei istorijos apie burbuliatorius, deimančiukus, užsispyrusius tinginius, kurias minės mokytojai per jaunesniųjų pamokas. Šios patirtys ir prisiminimai šiandien tampa tolesnio, nors man ir daugeliui mano bendraklasių priimtinesnis žodis ,,naujo” gyvenimo pagrindas. Aš noriu padėkoti mokyklai bei tėvams už nelėkštą ugdymą ir sukurtą tvirtą gyvenimo pagrindą.

Agilė A., XVII-osios (2022-2023 m. m.) gimnazijos laidos abiturientė

XVII laidos išleistuvių akimirkos: